Antalija –  nepraradęs senovinio žavesio,  vienas žinomiausių ir populiariausių Turkijos kurortų, įsikūręs prie  Viduržemio jūros. Miesto istorija prasidėjo 150 m. pr. Kr., kai jį įkūrė Pergamo karalius – Attalos II.

Čia daug istorinių paminklų. Senoji istorinė miesto siena išliko beveik nesugriauta, o virš miesto matyti neįprastas 37 metrų aukščio minaretas, statytas XIII amžiuje. Vienas pačių seniausių miesto paminklų - Adriano vartai, pastatyti Romos imperatoriaus Adriano, aplankiusio miestą 130 m., garbei. Dar vienas įdomus architektūros statinys - Nupjautasis minaretas, kurio viršūnę nukirto žaibas. Unikalūs archeologiniai radiniai eksponuojami Antalijos archeologijos muziejuje. Antalijos senamiestis  - neįprastai žavus ir gyvas: siauros gatvelės, namai su nedidukais mediniais balkonėliais, rytietiškos kavinukės ir mažos krautuvėlės, siūlančios daugybę įvairiausių turkiškų suvenyrų.  Antalija pasižymi itin spalvingu naktiniu gyvenimu, joje daugybė naktinių klubų, barų mėgiamų ne tik turistų bet ir vietinių gyventojų. Antalijoje esantis Troy Aqua Park   yra didžiausias vandens parkas visoje Viduržemio pakrantėje, kuriame rengiami ir delfinų pasirodymai. Paplūdimių pačiame Antalijos centre nėra. Pakrantės čia uolėtos ir stačios, todėl nuo viešbučių, kurie įsikūrę viršuje, iki paplūdimių veda statūs laiptai. Dauguma viešbučių yra įsikūrę miesto pakraščiuose.

Antalijos rytuose, Lara rajone, driekiasi puikūs smėlio paplūdimiai, todėl nenuostabu, kad čia nuolat vienas po kito atsidaro nauji, dideli, prašmatnūs ir puikiai įrengti viešbučiai. Nuo Lara rajono į rytus driekiasi dar vienas naujas elitinis rajonas Kundu, taip pat  turintis didžiulį smėlio paplūdimį. Jame – tik 5 žvaigždučių viešbučiai, skirti ramaus poilsio mėgėjams.

Turkijos virtuvė  įvairiapusė. Joje persipynusios europietiškos kulinarijos, Viduržemio jūros regiono ir Osmanų imperijos kulinarinio paveldo subtilybės.

Kiekvienam Turkijos regionui būdingos tam tikros kulinarinės savybės ir bruožai, tačiau daugelis patiekalų populiarūs ir mėgiami visoje šalyje.

Antalijos regionas garsus citrusiniais vaisiais, daugiausiai apelsinais, kurie skinami gruodžio mėnesį.

Turkų patiekaluose gausu įvairių prieskonių: petražolių, kmynų, juodųjų pipirų, paprikų, mėtų, čiobrelių ir kitų.

Kebabai – garsiausias turkiškas valgis. Beveik kiekvienas Turkijos rajonas turi savo ypatingąjį kebabą. Tai patiekalai iš marinuotos arba žalios jautienos, avienos, kartais kepami ant iešmo, o kartais ant griliaus.  Be mums žinomo Doner kebabo(gaminamo iš ant vertikalaus iešmo suvertos ir prie karšto griliaus besisukančios mėsos), čia gaminami šiša kebabai-kai  mėsa pjaustoma nedideliais gabaliukais,(neretai kartu su daržovėmis) maunama ant iešmų ir kepama ant žarijų. Maltos mėsos kebabai- juos gaminant naudojama malta mėsa (kyima), kuri formuojama įvairiomis formomis ir kepama ant žarijų.

Kitas populiarus mėsos valgis – kotletai Kofte. Jie ruošiami su turkiškais prieskoniais, Bulgur kruopomis, ryžiais, daržovėmis.

Vienas iš pagrindinių turkų virtuvės patiekalų – plovas(pilav). Paplitusios dvi šio valgio rūšys: kvietinių kruopų arba ryžių plovas. Plovas iš kvietinių kruopų gaminamas su mėsa, nepjaustytais svogūnais, pjaustytais pomidorais, žaliomis paprikomis, pakepintomis svieste, verdamas jautienos sultinyje.

Menemen – tradicinis ir mėgiamas turkų patiekalas, ruošiamas iš kiaušinių, pomidorų, raudonųjų arba žaliųjų paprikų ir svogūnų, kartais dar naudojamas ir turkiškasis sūris pagamintas iš avies pieno. Prie šio patiekalo, kaip sudėtinė dalis, pateikiamos juodos arba žalios alyvuogės.

Dolma – patiekalas gaminamas iš įvairių daržovių. Skiriamos dvi dolmos rūšys: šalta, taip vadinama, alyvų aliejaus dolma.Ji paskaninama citrinos sultimis. Karšta dolma panaši į lietuviškus balandėlius, tačiau valgoma su jogurtu, kuris Turkijoje paprastai naudojamas tirštesnis ir yra švelnesnio skonio. Tradiciškai abu valgiai vyniojami į vynuogių lapus, tačiau apvalkalui gali būti naudojami  pipirai, baklažanai, cukinijos, moliūgai, pomidorai, burokų lapai ir daugybė kitų variantų. Pagal įdaromas daržoves dolma ir įgauna savo pavadinimus. Ruošiant įdarą, vienas svarbiausių ingredientų yra ryžiai, kurie maišomi su prieskoniais, smulkintomis daržovėmis, riešutais, uogomis, žalumynais, kartais mėsos faršu.

Sriubos Turkijoje yra gana tirštos ir primena tyrę.

Bici Bici (Adana) – nuostabus desertas, primenantis traškų ledkalnį saldžioje jūroje. Tai iš trinto ledo, cukraus pudros, krakmolo ir vaisių sulčių paruoštas gaivinantis skanėstas. Kiti saldumynai: įvairūs sluoksniuotos tešlos kepiniai, cukraus sirupu užpilti pyragėliai, chalva, šokoladinis pudingas ir t.t.

Turkijoje gausu šviežių vaisių ir uogų.

Tradiciniai turkiškų gėrimai: turkiška kava, turkiška arbata.

Nacionalinis alkoholinis gėrimas raki-stipri anyžių skonio vynuogių degtinė,   geriama gryna arba atskiesta vandeniu.

Turkija skiriasi nuo kitų musulmoniškų valstybių. Prie to labiausiai prisidėjo šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas, sukūręs pirmąją regione pasaulietinę valstybę. Jo iniciatyva buvo panaikintas sultonatas, šariato įstatymai, religiniai teismai, uždrausta daugpatystė, moterims suteikta rinkimų teisė, vietoje arabiškų įvesti lotyniški rašmenys, europietiškas kalendorius, priimta konstitucija ir civilinis kodeksas. Taigi, šio žmogaus nuopelnai Turkijos valstybei milžiniški. Neatsitiktinai jis vadinamas nacijos tėvu ir visoje šalyje yra labai gerbiamas. Nepaisant pertvarkos Turkija yra musulmoniškas kraštas, todėl svečiai turėtų gerbti islamo papročius, ypač ramadano metu. Turkija savo svečius pasitinka didžiule elgesio taisyklių įvairove.  Dideliuose miestuose moterys skaromis prisidengia galvas tik eidamos į mečetę, o kaimo vietovėse galioja visai kiti papročiai. Turkai išpažįsta islamo sunitų tikėjimą. Pagal islamą, žmonių teisės yra abstrakti sąvoka, todėl moterų ir vyrų lygybės nėra. Turkams būdinga dora, patikimumas, vaišingumas, galantiškumas, tačiau kartais jie būna nuožmūs ir atkaklūs,  nepasižymi punktualumu. Turkijoje egzistuoja itin subtilios ir nepageidaujamos temos: kurdų  ir Kipro klausimas. Šių temų geriau vengti.

Turkijoje moteris gali gluminti savitas vyrų dėmesys, kurio vargiai ar sulauktumėte vakarietiškose šalyse. Turkams įprasta sveikintis nuoširdžiai apsikabinant ar pabučiuojant į abu skruostus. Užsieniečiams, išreiškiant simpatiją, ilgai spaudžiant ranką. Sveikinamasi tik dešine ranka, nes kairė laikoma nešvaria. Turkijoje priimtina už smulkias paslaugas palikti arbatpinigių – bakšišą.Restoranuose paprastai paliekama 5-10 proc. nuo sąskaitos sumos,o nešikams, kambarinėms ir autobuso vairuotojams apie 1 JAV dolerį.

Lankytojai įleidžiami į visas Turkijos mečetes, tačiau kitatikiams nereikėtų ten eiti maldos metu. Lankantis šventose vietose batus reikia palikti už durų. Moterims privalomos skaros ant galvos, vyrams kelnės arba šortai. Nemandagu ir neetiška mečetėje fotografuoti ir vaikščioti aplink besimeldžiančius žmones.

Musulmonai nevalgo kiaulienos, o į alkoholio vartojimą žiūri gana laisvai, ypač vakarinių regionų didmiesčiuose, nors musulmonų religija tikintiesiems apskritai draudžia naudoti alkoholį.

Turkijoje visur būtina derėtis. Tai savotiška pramoga ir turkų gyvenimo būdas. Kainas galima čia „numušti“ per pusę ar net daugiau. Turkai derybų metu niekada nekelia balso, neįžeidžia, visada maloniai šypsosi, kai kurie bičiuliškai patapšnoja per petį.

Raftingas, nardymas, žvejyba atviroje jūroje, burlentės, buriavimas, motorizuotas vandens  sportas.

Kapadokija(Kapadokya) garsėja kaip vienas iš keisčiausių kraštovaizdžių Žemėje. Šioje vietovėje pilna unikalių geologinių darinių, istorinių ir kultūrinių paminklų. Prieš milijoną metų, kai šiame regione buvo aktyvūs vulkanai, tekanti lava užliejo didelį plotą, taip suformavo plynaukštę. Vėliau, vykstant erozijai, formavosi kitoks vaizdas. Klintinis tufas byrėjo, bazaltas dūlėjo – taip susiformavo įdomios stulpinės ar piramidės formos uolos.  Tai - UNESCO saugomas nacionalinis parkas, kuris paliks neišdildomą įspūdį. Čia pamatysite minkštose uolose išskaptuotas bažnyčias, vienuolynus ir koplyčias. Šių pribloškiančių kūrinių ištakos siekia net XIX a. pr. Kr.

Pamukalė(Pamukkale) tai viena iš žymiausių Turkijos vietų. Šis gamtos kūrinys, su daugybe kaskadų ir terasų, primena užšalusį krioklį. Turtingas druskų mineralinis vanduo, tekėdamas kalnų šlaitais žemyn, netenka anglies dvideginio ir  apneša uolas kalkių sluoksniu. Laikui bėgant susiformavo kalkių terasos, baseinai, sienos. Kiekviena terasa turi nedidelį baseiną, kuriame vandens temperatūra apie 37 laipsnius. Pamukalės vandenyse senovėje maudydavosi graikų ir romėnų didikai, imperatoriai. Tai vienas svarbiausių Turkijos turistinių objektų, 1988 m. įtrauktas į UNESKO pasaulio paveldo sąrašą. Šalia šio gamtos stebuklo yra senovinio miesto Hierapolio, įkurto II a. pr. Kr., griuvėsiai su amfiteatru, talpinusiu 20000 žiūrovų, didžiausiu visoje Turkijoje nekropoliu, romėniškomis pirtimis, senovine pagrindine buvusio miesto gatve, bei Apolono šventykla.

Aspendos(Aspendos) – kadaise buvęs svarbus prekybinis miestas, šiandien lankomas dėl čia išlikusio romėnų teatro, 40-yje marmuro sėdimųjų eilių sutalpindavusio apie 12 000 žiūrovų. Kiekvieną vasarą Aspendos teatre rengiamas operos ir baleto festivalis. Aspendos vietovėje taip pat neblogai išsilaikę maždaug I a. statyto akveduko griuvėsiai.

Konija(Konya) - vienas įdomiausių miestų islamo pasaulyje. Jame įsikūrusi „besisukančių“ dervišų brolija, dar vadinama Mevlevi. Pats įdomiausias objektas Konijoje – Mevlanos muziejus, kuriame galima susipažinti su įvairiais dervišų ritualinėse apeigose naudojamais daiktais, pasigrožėti kilimų kolekcija. Įdomios ir originalios šios brolijos idėjos, apeigos bei jų tikėjimo išraiškos priemonės, susijusios su muzika ir ritualiniu šokiu, vadinamu Sema. Ši ceremonija veda pašėlusiu ratu aplink save besisukančius dervišus į dvasinę ekstazę, mistinę vienybę su Dievu ir absoliutų tobulumą.

Termesas(Termessos) - vienas iš unikaliausių antikinių miestų Turkijos teritorijoje, įsikūręs maždaug tūkstančio metrų aukštyje, Termessos nacionalinio parko teritorijoje. Kopdami po kalnus galėsite pasigrožėti ne tik atsiveriančiomis kalnų panoramomis, bet ir aukštai kalnuose išlikusiu antikiniu paveldu. Didžioji dalis įdomiausių objektų išsidėsčiusi šalia vadinamo Karalių kelio - 2 eilės išlikusių miesto sienų, gimnazija su termų kompleksu, Agora su nežinomu mauzoliejumi. Mieste buvo rastos net 6 įvairių dydžių ir tipų šventyklos.

Demrė(Demre) – Kalėdų Senelio gimtinė. Demrės mieste pastatyta nedidelė bei jauki Šv. Mikalojaus – Kalėdų Senelio pirmtako – bažnyčia. Joje tebesaugomas sarkofagas, kuriame jis yra palaidotas. Šv. Mikalojaus bažnyčia laikoma trečia pagal svarbą Bizantijos architektūros religiniu pastatu Rytuose.  Už penkių kilometrų nuo pakrantės ruožo, tarp šiuolaikinio miesto Demre ir jūros, išsidėstę senovinio miesto Mira griuvėsiai. Šis žymus antikinių laikų politikos ir kultūros centras, iki XIV a. turėjo didelę įtaką viso regiono gyvenimui. Bizantijos imperatorius Teodosijus II, penktame amžiuje šį miestą buvo pavertęs Likijos karalystės sostine. Miesto nekropolis buvo įsikūręs uolos viršuje, kur dar ir šiandien galima pamatyti daugybę uolose iškaltų kapaviečių, papuoštų unikaliais ornamentais. Šalia kapaviečių, labai gerame stovyje , išlikęs amfiteatras, kurio orginalus architektūrinis ansamblis, daug pasako apie to meto vietinių   menininkų  skonį.

Pergė(Perge) buvo svarbus miestas Pamfilijoje (dabartinis Viduržemio jūros regionas). Hetitai jame apsigyveno apie 1500 m. pr. Kr. Per Pergę ėjo svarbus prekybinis kelias nuo Sidės. Šiame mieste popiežius Paulius pasakė savo pirmąjį pamokslą, todėl ši vieta laikoma to meto krikščionybės centru. V a. Pergė buvo vyskupo rezidencija ir jame stovėjo net trys bazilikos. Čia taip pat gyveno ir dirbo antikos laikų matematikas Apolonijus, kuris laikomas geometrijos pradininku.  Šiame mieste pamatysite antikinio teatro griuvėsius,  U formos stadioną, pirmosios Pergės bažnyčios liekanas, Agora aikštę supančias korintietiškas kolonas, romėniškas pirtis.

Karain Magarasi(Karain Magarasi) - viena iš įdomiausių istorinių bei archeologinių vietų ir didžiausia natūraliai susiformavusi ola Turkijoje.  Ji yra už 27 km į šiaurės vakarus nuo Antalijos, netoli kaimo Yağca. Ola sąlyginai padalyta į 7 sales, o salių pavadinimai žymimi lotyniškomis raidėmis, pradedant raide A. Šioje oloje buvo rasti nendartaliečio kaulai, kurie laikomi pačiais seniausiais, rastais visoje dabartinės Turkijos teritorijoje. Oloje įkurtas nedidelis muziejus.Jame eksponuojami archeologinių kasinėjamų metu oloje rasti senovėje gyvenusių žmonių namų apyvokos daiktai, medžioklės įrankiai iš akmens ir kaulo. Oloje daug gražių stalaktitų ir stalagmitų, gamtos suformuotų per daugybę metų.

Silyon(Silyon) –  šio antikinio miesto griuvėsiai išlikę ant kalvos, prie nedidelio kaimo, esančio už 22 km į rytus nuo Antalijos. Šis miestas garsus tuo, kad jo gyventojai sugebėjo pasipriešinti net Aleksandrui Didžiajam. Jis nesugebėjo jo užimti, skirtingai nuo Sidės ir Pergės miestų.1969 m. žemės drebėjimas sugriovė didelę dalį buvusio senovinio miesto, todėl iki šių dienų išliko tik nedidi miesto fragmentai.

Phaselis(Phaselis) – senovės Likijos miestas buvo įkurtas graikų apie 700 m. pr. Kr. ir buvo svarbus uostamiestis bei  prekybos centras tarp Finikijos, Egipto ir Graikijos. Iki mūsų dienų išlikusi 24 m. pločio pagrindinė miesto gatvė, akvedukas, romėnų pirtys ir daug sarkofagų. Miestas garsus vietiniu rožių aliejumi.

Limyra(Limyra) - miestas buvo įkurtas IV a. pr. Kr. Periklio - senovės graikų politinio veikėjo, vyriausiojo kariuomenės vado.Jo mauzoliejus yra ant kalvos, su vaizdu į miestą. Miestas yra už 8 km nuo Finikės. Limyra garsi įvairių tipų kapais, kurie išsiskiria savo reljefu bei įvairiomis dekoracijomis. Žymiausia paminklas Limyroje yra Likijos sarkofagas. Jis pastatytas ant aukšto pjedestalo, o ant sarkofago dangčio, vienas prieš kitą, puikuojasi du sfinksai. Čia taip pat galima pamatysite Bizantijos laikų baziliką, vienuolyną ir didelį akmenį Julijaus Cezario garbei.

Kada geriausia skristi į Antaliją?
Turistinis sezonas Antalijoje prasideda balandžio viduryje ir vidutiniškai  trunka iki spalio vidurio. Pavasarį ir rudenį oras yra švelnesnis ir nepaisant retų kritulių,  labai tinkamas įvairioms ekskursijoms. Dauguma turistų čia atvyksta nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigojos, kai oro temperatūra viršija 30 ° C. Tačiau dėka jūros vėjo ir netoliese esančių pušynų nėra taip karšta. Vykstant į ekskursijas vasarą, reikia prisiminti, kad  tolstant nuo jūros į šalies gilumą, oro temperatūra kyla. Kalnuotose šalies vietose  temperatūra   žemesnė.

Spalio mėnesį Antalijoje vyksta tarptautinis kino festivalis „Auksinis apelsinas“, todėl tuo metu čia galima sutikti europinio kino žvaigždes.

Kokia Turkijos valiuta ir kokios yra orientacinės kainos?
Turkijos valiuta yra turkiška lyra (YTL). 1 turkiška lyra lygi 100 kurušų. Beveik visuose miestuose yra valiutų keityklos, viešbučiuose ir kai kuriose parduotuvėse pinigai pirkėjams taip pat keičiami, tačiau nepalankiu kursu. Neturėtų kilti problemų atsiskaitant ir kreditine kortele, nes daugelyje vietų ją taip pat priima.

Palyginant su mūsų kainomis, čia brangesnis benzinas. Maistas ir kitos kasdieninio naudojimo prekės pigesnės nei daugelyje Europos valstybių. Dauguma daržovių ir vaisių auginami Turkijoje, todėl jie visada švieži ir pigūs. Turkijoje palyginus turgaus kainas su viešbučių bei kurortų parduotuvių  kainomis-skirtumas didelis.

Kur ir kokius suvenyrus įsigyti Antalijoje?
Parduotuvės paprastai dirba nuo 9.00 - 13.00 val. ir nuo 14.00 - 19.00 val. Daug suvenyrų parduotuvių Antalijoje yra išsidėstę šalia paplūdimio esančioje promenadoje. Mažos parduotuvės kartais dirba ilgiau, tačiau griežtų darbo laiko taisyklių nėra. Suvenyrus geriausia pirkti turguje, nes čia yra didesnis jų pasirinkimas, be to galima nusiderėti  mažesnę kainą. Dažnas poilsiautojas iš Turkijos parsiveža kaljaną(vandens pypkę), vario, sidabro arba aukso gaminių, rankomis austų audinių, saldumynų, prieskonių ir beabejo mėlyno stiklo akį (boncuk), kuri kaip sakoma, saugo nuo blogio.

Kokiai laiko juostai priklauso Turkija?
Turkija priklauso tai pačiai laiko juostai kaip ir Lietuva.

Kokiu transportu važinėti Antalijoje?
Nebrangus ir dažnai kursuojantis transportas Antalijoje yra maršrutiniai autobusiukai (dolmušai). Taksi(geltonos spalvos) paslaugos yra brangesnės, be to įsėdus į taksi vairuotojui reikia priminti, kad jis įjungtų taksometrą, nes dauguma taksi vairuotojų linkę sukčiauti ir padidinti kainą. Nuomotis automobilį Turkijoje gali asmuo, sulaukęs 21 m. ir turintis tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. Išvykstant į ilgesnę kelionę, dėl savo pačių saugumo, vertėtų apie kelionės maršrutą ir sugrįžimo laiką informuoti viešbučio administraciją. Antalija yra stambus transporto mazgas. Čia  yra jūrų uostas ir oro uostas - vidaus ir tarptautinių skrydžių.  Patogus transportas nuvykti į didesnius miestus ar kelionėms  į tolimesnius Turkijos regionus  yra geležinkelis.

Kokie paplūdimiai yra Antalijoje?
Į vakarus nuo uosto apie 3 km. tęsiasi stambaus balto žvyro nemokamas miesto paplūdimys. Čia už nedidelį mokestį galima išsinuomoti gultą ir skėtį. Už paplūdimio, pakrantės uolėtos ir stačios, todėl prie vandens bei paplūdimių-platformų galima patekti tik stačiais laiptai.
Prie aukštesnės kategorijos viešbučių paplūdimiai papildomai padengiami smėliu ir žymiai skiriasi  nuo tipiškų miesto paplūdimių. Todėl pasirenkant viešbutį, būtina pasitikslinti kokį jis turi paplūdimį.

Kokie yra muitinės apribojimai Turkijoje?
Į Turkiją galima įvežti 2 l alkoholinių gėrimų, 600 vnt. cigarečių. Draudžiama iš šalies išvežti senovinius, istorinę vertę turinčius daiktus. Išvežant naujus kilimus, būtinas pirkimo čekis, senovinius daiktus - spec. muziejų valdybos išduotas sertifikatas.

Į Turkiją galima vykti tik turint galiojantį pasą (asmens tapatybės kortelė netinka). Pasas, kurio galiojimo terminas baigiasi kelionės metu, laikomas negaliojančiu. Turkija reikalauja, kad turisto pasas galiotų ne trumpiau kaip 6 mėnesius, skaičiuojant nuo kelionės pabaigos dienos.

Į Turkiją be vizų gali vykti Lietuvos Respublikos piliečiai, vykstantys turistiniais tikslais, ne ilgesniam kaip 90 dienų per 180 dienų laikotarpiui.

Kitą naujausią informaciją galima rasti adresu www.urm.lt

Lietuvos ambasada Turkijoje
Adresas: Mahatma Gandi Cad. No. 17/8-9
06700 G.O.P.
Ankara
TURKEY
Telefonas: +90 312 447 07 66
Faksas: +90 312 447 06 63
El.p. adresas: amb.tr@urm.lt
www: http://tr.mfa.lt